Nacionaliniai Baltarusijos ypatumai arba paslidinėkime pas batiušką

2011-01-23

Ši savaitgalinė kelionė buvo tarsi lengva treniruotė prieš tikrąsias slidinėjimo atostogas Italijoje. Kadangi į rytus nuo Lietuvos dar neteko apsilankyti, turėsiu puikią progą šiek tiek susipažinti su savo kaimynais baltarusiais. Žinoma, norint pajausti, kaip gyvena eilinis baltarusis, reikia pagyventi ilgiau. Tačiau tebūnie tai pradinis įspūdis apie šią šalį ir slidinėjimą joje.

6 valandą ryto. Išvykstame sienos link, pakeliui prigriebdami pakeleivius, o tiksliau vairuotoją Artiomą ir Vaivą. Iš dangaus krito lengvas sniegelis, Vilnius po truputį budo. Persidėję daiktus, pajudėjome sienos link. Mane, kaip storiausią, įtaisė priekyje.

Niekada negalvojau, kad ta siena taip arti. Pavažiavę kelioliką kilometrų, išvydome didžiausias fūrų eiles. Gerai, kad mes ne fūra. Iš Lietuvos teritorijos išvykome labai lengvai – pavartė pasus ir laimingo kelio. Pirmas nuotykis įvyko neutralioje teritorijoje – sugebėjau pradanginti savo ir Vaido pasus. Gerai, kad atsirado iki sienos.

Sienos kirtimo procedūra lengvai idiotiška. Pirmiausia gauni lapelį, kad įvažiavai. Paskui su tuo lapeliu eini deklaruoti mašinos prie vieno kiosko, po to deklaruoti daiktus prie kito kiosko ir, galiausiai, pasų kontrolė, kur kiekvienas dar turi pateikti užpildytą lapuką. Visi zuja pirmyn atgal. Kadangi vežėmės slides ir nenorėjom, kad jas konfiskuotų, tai deklaravom. Vienas pareigūnas sako deklaruot, kitas ne, deklaravom, bus ramiau. Deklaravom ir telefonus, pinigus, fotoaparatą. Kodėl 4 žmonės vežasi 6 telefonus?

Pasų kontrolės mergaitė buvo piktoka. Negalima praeiti po vieną – visas ekipažas turi pasus rodyt kartu.

Pirmas susipažinimas su vietiniu tualetu nenuteikė teigiamai – prirūkyta, šalia klozeto padėtos plytos, kad atsitūpt galėtum. Už tai pataikėm ant kažkokios akcijos ir visas šitas gėris buvo nemokamai. Administracija stato.

Oras pabjuro, snigo. Aplink nuorodos į lietuviškai skambančius miestelius. Kelias normalus, mašinų nedaug. Šviesos čia neprivalomos, tad net ir esant blogam matomumui, ne kiekvienas vietinis jas įsijungia. Ką bekalbėt apie bobutes su arklio tempiamom rogėm. Kuro kainos degalinėj rašomos doleriais, eurais ir  vietiniais zuikiais.

Netoli Minsko kelias išplatėja iki dviejų juostų. Tiesa, viena juosta visiškai apsnigta, antra šiaip provėžuota. Pila čia gausiai smėlio, tad laikytis atstumo būtina, jei nori sveikais langais parvažiuot.

Artiomas paskambino moteriškei, iš kurios nuomosimės butą. Būsim už 40 minučių. Prie pat Minsko stojom degalinėj žemėlapio, nes šitam užkampyje neveikia jokia užsienietiška navigacija. Už 8890 zuikių išėjo srities žemėlapis, pakankamai detalus.

Minskas velniškai didelis, tad labai puiku, kad aplink jį yra didžiulis apvažiavimas. Pasukome Vitebsko link. Po dešine plytėjo naujai statomi daugiaaukščiai. Panašu į penkmečio plano statybas ir visiškai naują rajoną – kranų miškas ir dygstantys daugiaaukščiai, ne mažesni kaip 16 aukštų.

Lauko reklamos keistokos. Dažniausiai reklamuojama... Baltarusija. „ja [širdelė] belarus“ – tipo aš myliu Baltarusiją. Širdelė būna išdėliota iš braškių, aviečių, laikomų delnuose.

Pakankamai lengvai susiradę savo gatvę, pavažinėjome ratą, nes ta gatvę sudaro dvi lygiagrečios gatvės. Sustojome prie kažkokio bendrabučio. Laukiam tetos, kuri niekaip nesirodo ir nekelia ragelio.

Skambutis, teta atsirado. Kažkaip išsijungęs garsas. Išlipam su Artiomu iš mašinos, laukiam. Mes dar bandom sveikintis, bet moteriškė iš karto prie reikalo – „jūs čia dėl buto? Einam pažiūrėsit“. Nu einam. Aukšta, tamsi, pakankamai jauna.

Antras aukštas, vienas kambarėlis. „Rūkyti balkone. Jūs 4? Vienai nakčiai? Tinka? Kada išvažiuosit?“- panašiu stilium beria toliau.  - „Raktus pakabinat, duris užtrenkiat. Viso gero.“ Nu viso gero, susitarėm, kad 10 išvažiuosim. Susimokėjom 45 dolerius už naktį.

Butas standartinis, su balkonu, nedidelis. Viena dvigulė lova ir sofa išskleidžiama. LCD televizorius, DVD grotuvas, klibantis IKEA staliukas. Virtuvėje stalas, taburetės, Minsk šaldytuvas, virtuvinis komplektas.  Vonia špižinė, kriauklė su klozetu mėlynos spalvos. Šiek tiek smirda chlorkėm. 1,2 rulonėlio puikaus „Optimalus standartas“ tualetinio popieriaus. 85 metrai telpa į ruloną.

Arbatos visiems gert nesigauna, nes tik du stikliniai puodukai yra. Patalynė lyg ir skalbta, rankšluosčiai padėti.

Persirengę išlėkėm link trasų. Mūsų butas miesto pakraštyje, tad netrukus jau pakeliui į kalną. Nuosavų namų kvartalas priminė nepriklausomybės pradžios pilis. Tik čia tos pilys priminė savotišką gotikinį stilių – kilo aukštyn.

Kalnų slidinėjimo centras Silichy įsikūręs šalia to paties pavadinimo miestelio. Kalnas nenormaliai išsiskiria iš aplinkos. Mašinų gausybė. Viskas būtų gerai, jei tas mašinas statytų tvarkingiau – pasistato taip, kad tarpai dideli, bet mašinos neįkiši.

Nepaisant gausybės mašinų, žmonių ant kalno nebuvo daug. Veikia čia ir ledo arena, ir lygumų slidinėjimas. Atrodo, kad vyksta kažkokios varžybos.

Nusitempę slides iki kalno, pabandėme nusipirkti skipasus. Neima valiutos, nei kortelių, tik rublius. Tenka eiti ieškoti keityklos. Už dolerį duoda ~3000, už eurą ~4000 rublių. 100 dolerių, ir rankoje laikau 300 000 rublių. Nerealiai. Šalia kažkokia keista slidžiu nuoma vyksta, bet mes savo turim, tad nesidomėjom labai.

Dienos slidinėjimo kaina – 65000. Dar 20000 paima užstatą už kortelę. 1000 rublių kažkur kainuoja 80-90 centų. Yra vaikiška, mokomoji ir dar rogučių trasos. Normaliam slidinėjimui skirtos 3 trasos. Į jas kelia du sėdimi(!) keltuvai – 2 ir 4 vietų. Beveik kaip normaliame užsienyje.

Žinoma, su Alpėmis nepalyginsi, bet už Suvalkus tikrai geriau. Eilės, jei susidaro, tai nelabai didelės. Viena trasa labai paprasta ir pati ilgiausia. Tačiau ten įdomiau tik pačioje pradžioje, o paskui net irtis reikia. Šiek tiek stačiau yra viršuje, tad ten nuolat tenka apvažinėt gulinčiuos kritulius.  Juoda trasa pasirodė baisoka, bet tik iš pradžių. Vidurinioji trasa pakankamai ilga, nesudėtinga, bet pilna greitai lekiančių ir virstančių. Ko jau ko, bet drąsos jaunimui netrūksta.

Keltuvai sėdimi, tačiau be pristabdymo. Jei nepatyręs, tai tiesiog smagiai kerta per kojas ir automatiškai atsisėdi. Gerai, jei pataikai. Būna, kad rankena tiesiai kala į rudąją, o tada, jau atsitiktinumo dėka, lieki vienoje arba kitoje keltuvo pusėje. Vėliau išmokome atidžiau dairytis ir prisilaikyt su ranka prieš sėdant.

Ant kalno vaizdelis panašus – jei būsi lėtas, gausi iš besisukančio keltuvo į nugarą. Nedidelis tas smūgelis, bet jei keturviečiame važiuoja visiški čainykai - domino  efektas garantuotas. Tėvukai keltuvo nestabdo, o tiesiog prieina ir patraukia tave į šoną.

Didysis keltuvas kelia iki pat kalno viršaus, kur galima smagiai nučiuožti juodąja trasą. Tačiau nuo apačios kelia tik dvivietis, kuris iki pat viršaus neužkelia. Juodosios trasos viršus šiek tiek apledėjęs, tai nori nenori tenka stabdyt. O ir drąsos pradžioje nedaug. Keturviečio keltuvo apačioje kartais groja muzika. Dažniausiai baltarusiška patriotinė - Бела Белая Русь моя - ты родная моя земля! Tai neužknisa, nes garsiakalbis tik vienoje vietoje, o kitur ramu visai, ne taip kaip pas lenkus.

Kadangi pietų metas kaip ir atėjo, nučiuožėme pusę lengvosios trasos iki kavinės. Kavinėje daug žmonių, stovinčių prie kasos. Antrame aukšte kaip ir pavalyti galima, tačiau nėra vietos. Lauke tėvukas kepa šašlyką, dalis nešasi jį vidun. Gal mes pradžiai pasiimkime karšto vyno, kuris čia vadinamas keistu „Glinveino“ pavadinimu. Kainuoja apie 7000 zuikių, bet su ta sąlyga, kad turi savo puoduką – kitaip tenka primokėti bene 1500. Vynas kaip vynas, gurkšnodami prie staliuko, nutarėme atsinešti to šašlyko vidun.

 Stovim su Vaiva lauke eilėje. 100g šašlyko ~ 6500. Šašlykai stambūs. Juos kepantis tėvukas, kartas nuo karto įpjauna peiliu, kad patikrintų, ar jau iškepė.

 Atėjus mūsų eilei, pardavėjas išbėgo ieškoti šakučių. 4 porcijas mums prašau. Pardavėjas pasakė, kad sudės į vieną lėkštę. Lėkštės, žinoma vienkartinės, bet mokėt irgi reiktų, tad tiks ir viena. Ant svarstyklių dedama lėkštė ir sveriamas šašlykas. Kažkur apie 600 gramų buvo. Kečupo reiks? – padeda kitą lėkštę ir pasveria kečupo. Duokit dar duonos... Ir tą pasveria. Šašlyką dar pašildė mikrobangėje. Susimokėjom 42000 pinigų ir laimingi nubėgom valgyti.

Užkandę, čuožinėjome toliau. Temstant darėsi nebesmagu, nes nesimatė trasos nelygumų. Kur buvęs kur nebuvęs atsirado Laurynas, atvykęs su kita kompanija. Nučiuožėme keletą kartų.

Kaip jau minėjau, tokios gausybės čainykų dar neteko matyti. Su treningais, odine striuke lekia žemyn. Lygioj vietoj virsta kūliais, išsibarsto dalimis, bet vėl atsikelia ir čiuožia toliau. Kantri tauta. Nuolatiniai čiuožinėtojai ant šiknos užsideda kažkokią apsaugą, kuri neva tai turėtų apsaugoti nuo sniego treningą. Tokio išradimo Italijoje neteko matyti.

Yra čia ir medicinos personalas, kuris, kartas nuo karto, su tokia vonia nuveža, kas jau nebe paeina. Kadangi griuvinėja kas antras, tai tokios mados paklaust ar viskas gerai, ar nesusižeidė nėra.  Sustojau prie kažkokios mažulės nuvirtusios taip, kad kojos ties ausimis buvo, ir paklausiau ar viskas gerai. „Išmokykit merginą slidinėt“ – linksmai atsakė šalia buvęs jaunuolis.

Didžiojo keltuvo apačioje stovi nedidelis namukas su kavine viduje. Tad apsilankėme ten, kad sušilt. Čia šašlyką kepė toks Zirzilia, o prie baro stovėjo pavargusi mergaitė. Užsimiršęs, paprašiau „Gluhwein“. Na, tipo, vokiškai ištariau. Taigi čia Glinveinas! Teko su pirštu pabaksnot į užrašą, nes nesusikalbėjom.

Kavinukė jauki, rastinė. Du dideli stalai, visi draugiškai sėdi. Šalia mūsų kažkoks vožtelėtas vaikas valgė lietinius ir svaigo nuo jų. Prie kito stalo pacaniukai ramiai gurkšnojo alų. Pasiėmiau ir aš alaus. Pačio pigiausio už 3500. Pusė velnio. Vis dar sunku susigrabaliot su tais nuliais. Besėdint užsidegė šviesos trasose.

Apšviestos trasos yra gėris. Viskas puikiai matosi. Čainikų irgi sumažėjo. Dieninis keltuvas galioja iki 23 valandos. Dar už 30000 galima imti naktinį slidinėjimą iki 2 valandos. Apačioje baigėsi varžybos, įvyko apdovanojimai. „Žengte, marš!“ – kaip senais pionierių laikais.

Sutemus prasidėjo pats slidinėjimo smagumas – galima drąsiai leistis dideliu greičiu, nebijant numušti kokį netikėtai atskridusį čainyką. Jei gerai įsibėgėji, galima ir šoktelėt nuo tramplino, jei taip galima tą kalniuką pavadint. Tiesa, reikia gerai laikyti lygsvarą, nes prieš pat pakilimą yra staigesnis nusileidimas. Čia buvo mano vienintelis dienos kritimas.

Bariukas apačioje vėl tampa mūsų sušilimo vieta. Kad normalesnio nėra. Žmonių visai sumažėjo. Priešais mus prisėdo kaimo japas, ir pirštais pradėjo kišt šašlyką į burną. Niam niam, kaip skanu. Paskui dar lietinių pasiėmė, kurie čia, turbūt, nacionalinis patiekalas, nes po šašlyko antras pagal populiarumą.

Vaidučiui pajamiau 100 gramų „duonos vyno“, sau tik Glinveino. Na, paskui dar po 50 paragavom to duonos vyno. Degtinė, kaip degtinė. Prieš mus prisėdo porą dėdulių. Labai keista, kad baltarusiai beveik nesikeikia. Lietuvoj rusiškų keiksmažodžių žymiai daugiau, negu čia.

Slidinėjimas kaip ir baigėsi. Prie mūsų prisijungė Artiomo pusbrolis Serioža, su sužadėtine, tad išgėrę savo taureles ir padarę paskutinius pačiuožimus, iščiuožėme link mašinos. Sužadėtinė neturėjo keltuvo bilieto, tad teko pasiskolinti Vaivos ir ta proga padaryt dar vieną nusileidimą.

Skubėjome šiek tiek, nes paskui uždarys parduotuves. Šiandien praslidinėjome 8 valandas. Neblogai, sakyčiau. Serioža rodė kelią iki supermarketo. Kelyje pilna milicijos, gal algų diena. Bemaž kas porą kilometrų kurioje nors pusėje stovėjo ekipažas.

Atbildėjome į vietinį akropolį „BigZZ“. Kadangi monetų balarusiai neturi, tai visa stovėjimo aikštelė nusėta vežimėliais. Nusipirkome pusryčių, degtinėlės, alaus, užgėrimo. Keistai mes ten turėjome atrodyti su slidinėjimo aprangomis. Juo labiau, kad Artiomo striukė lygiai tokia pat kaip ir mano. Kainos didenės negu Lietuvoje, vietinių prekių panašios. Daug lietuviškos produkcijos – Biovela, Vici. Net kažkoks baltarusiškas alus pilstomas Ragutyje.

Jei eini su rankiniu krepšeliu – galima naudotis ekspress kasa, nesvarbu, kiek ten tų prekių turi.

Vakarienei mus išsitempė į prabangų barą „Vinis“.  Ta proga pervažiavome pro naktinį Minską. Labai daug šviesų, net namai šviečia skirtingomis spalvomis.

Alaus restoranas. Viduje rūkoma, nors mes į nerūkomoj zonoj sėdėjom. Kas iš to, jei prie durų rūkoma zona, o nerūkoma toliau. Pilsto visokios rūšies alų. Tiesa, didelis bokalas – 15000, mažas 9000. Maistas apie 20000 ir daugiau. Čia užkandžiai prie alaus vadinasi. Pasiėmėm kažkokius šonkaulius už 25000. Nelabai suprantu, kaip tie žmonės čia gyvena. Beveik pilnas žmonių, ir visi geria kažką. Gal čia grietinėlė kokia.

Na, maistas nebuvo blogas labai. Keptuvė su šonkauliukais ir dviem duonos riekėmis užkišo neblogai. Grįžę namo, prisivertėme išgerti degtinėlę – reikėjo kažkaip Artiomui už vairavimą kompaniją palaikyt. Lūžinėjom dar belaikydami stikliuką rankoje.

Rytą prabudau tradiciškai pirmas. Apie 10 valandą pradėjau žadinti miegalius.  Kol visi nusiprausė, atėjo ir 11 valanda. Netikėtai pasirodė mūsų teta Kira ir labai nustebo radusi mus bute. Oi, kodėl, neperspėjot? „Nieko tokio“ -  bandė raminti Vaidutis. „Tai jums čia nieko tokio! Gerai, duodu laiko iki 12.“ Greitai papusryčiavę, nešėm mieles iš buto. Prieš išvažiuodami atsisveikinom su praeinančia Kira.

Šiandien trasose mašinų gausiau.  Slidinėjimo bilietas yra arba dienai arba 3 valandom už 30000. Užteko ir tų 3 valandų. Juo labiau, kad dėl "techninių problemų" nuo 16 valandos uždaro pagrindinį keltuvą. Ar tik ne pats caras atvažiuoja paslidinėt? Kaip vėliau išsiaiškinom - taip ir buvo. Laurynas nepasirodė iš viso.

Pasiėmėm vakar mažiuką brendžio, kad nesušalt keltuve. Deja, pirmas pagukšnojimas baigėsi kamštuko pametimu. Vaidutis čiuožia su buteliu, mes ieškom kamščio trasoj. "Čto potieriali?" - piktai iš keltuvo šūkavo kažkoks marozas. Negi sakysi, kad kamštis dingo. Kur ten berasi - kažkas užčiuožė ant viršaus.

Sugalvojau paprašyti baro mergaitės, tačiau prie suoliuko radau spraito buteliuką su kamščiu, kuris puikiai tiko. Kavinėj gudriai pirkom arbatos ir pasigardinom brendžiu, kuris buvo šiaip sau.

Jau vakar pajutau, kad slidės nebe taip gerai čiuožia kaip seniau - Artiomas kantuodamas nulėkdavo žymiai greičiau negu mes su Vaidu. O viename nusukime slidės pačios sustodavo. Teks vežt remontuot.

Šiandien pamatavom, per kiek laiko užtrunka vienas pasikėlimas ir nusileidimas. Kadangi žmonių prie keltuvo nedaug - 5 minutės. Artėjant 16 valandai žmonių prie dviviečio daugėjo. Kaip tik baigėsi mūsų laikas. Gero slidinėjimo, batiuška!

Atsiėmėm pinigus už korteles. Susinešėm mantą į mašiną, atsisveikinome su Serioža ir išvykome į supermarketą pavalgyt ir lauktuvių. Su Vaidu priskaičiavom net 104 tūkstančius zuikių. Net 100 ir 10 banknotai buvo. Pigiau nei tualetinis popierius. Oi prisipirksim lauktuvių!

Užėjom pavalgyt į vietinę katpėdėlę. Kažkoks laivas. Vien jūreiviai vaikšto. Pasiėmėm barščių, alaus, picos. Barščiai ir alus gerai, pica nieko gero. Iš mūsų milijono liko viso labo 30000. Sumetėm visą tualetinį popierių kaip arbatą, net neužsidarė knygutė. Kaip išsireiškė Vaidas - rasti Baltarusijoj lagaminą su pinigais nedidelis džiaugsmas būtų. Tikra tiesa.

Už likusius zuikius nupirkau dvi dėžutes saldainių ir du alaus. Viskas - liko krūva popierių, vertų 5 litų. Vaidas prispirko termometrų galvodamas, kad čia bus tikri gyvsidabriniai. "Made in China" gavosi.

Kelionė namo vyko sklandžiai iki pat sienos. Visą valandą praeidinėjom sieną, nors buvome pirmi. Kaune atsiradau prieš 00.

Tik faktai

• Atstumas :  200km nuo Vilniaus
• Vieta: http://silichy.by/
• Viza : 120 lt
• Draudimas : 23 lt (slidinėjimo)
• Gyvenimas: 45 doleriai 4 žmonėms
• Dienos slidinėjimo kaina: 65000 zaičikų (~22 dolerius)

 Reziumuojant - prabangus savaitgalis. Kokybė gera, kaina didoka. Jei nebūtų vizos ir nenormalaus sienos perėjimo - Suvalkai tyliai rūkytų kamputyje.